Svetainės aprašymas:

Apie trupę Minimum, spektakliai, kontaktai, forumas.

Svetainės aprašymas:

Režisieriai, dailininkai, kompozitoriai, Lietuvos teatrai, užsienio teatrai, recenzijos, komentarai.

Svetainės aprašymas:

Pirmąją pastovią rusų teatro trupę 1864 metų gruodį Vilniuje įkūrė įžymus Sankt Peterburgo Imperatoriškojo Aleksandrijos teatro artistas Pavelas Vasiljevas. Teatras buvo generolo gubernatoriaus žinioje, jam kasmet buvo skiriama subsidija. 1864 m. sausio 8 d. buvo priimtas specialus „Potvarkis dėl teatro" , reglamentavęs jo veiklą. Teatro garbės globėjais tapo kunigaikštis Šachovskojus-Strešnevas ir grafas Ožarovskis. 1865 m. buvo išleistos "Taisyklės Vilniaus teatro artistams". Pirmasis sezonas buvo atidarytas 1864 m. gruodžio 6 d. jungtiniu spektakliu pagal N. Polevojaus kūrinius "Painus reikalas" ir "Rusų laivyno senelis". Tą patį sezoną buvo parodyti I. Turgenevo "Įnamys", A. Puškino "Stoties prižiūrėtojas", A. Suchovo-Kobylino "Krečinskio vedybos". Tuomet vienintelis gubernijos sostinės dramos teatras turėjo didelės įtakos miesto kultūriniam gyvenimui. Repertuarą sudarė įvairaus žanro spektakliai, sukurti pagal rusų ir užsienio autorių dramaturgų kūrinius: W.Shakespearo "Daug triukšmo dėl nieko", "Hamletas", "Otelas", F. Schillerio "Marija Stiuart", "Plėšikai", K. Guckovo "Urielis Akosta". Teatras ypač klestėjo ХIХ amžiaus pabaigoje, kai susibūrė stipri nuolat vaidinanti antreprizė, kuriai vadovavo Konstantinas Nezlobinas. Tuo laikotarpiu repertuaro pagrindą sudarė rusų dramaturgų kūriniai: N. Gogolio "Revizorius", A. Gribojedovo "Vargas dėl proto", A. Ostrovskio "Pasiutę pinigai", "Talentai ir gerbėjai", "Bekraitė", I. Turgenevo pjesės, A. Tolstojaus trilogija "Ivano Rūsčiojo mirtis", "Caras Fiodoras Joanovičius", "Caras Borisas". Tuo metu populiari buvo naujos kartos autorių - A.Čechovo, G. Hauptmano, H. Ibseno dramaturgija. Keletą sezonų (1894-1895 ir 1895-1896 metais) teatre vaidino didžioji rusų teatro aktorė Vera Komisarževskaja. Pirmojo pasaulinio karo metais trupė iširo, o nuo 1946 metų rugsėjo 21 dienos stacionarus teatras vėl pradėjo veikti, pasirodžius spektaklio Aleksandro Ostrovskio "Be kaltės kalti" premjerai. Pirmųjų spektaklių repeticijos vyko Maskvoje. Pirmuoju teatro meno vadovu buvo Uzbekijos TSR liaudies artistas V. Ladyginas. Vėliau teatro meno vadovais buvo S. Vladyčinskis, V. Velikatovas, A. Novoskolcevas, J. Markova, A. Poliakovas. Po dažnos vyriausiųjų režisierių kaitos laikotarpio teatro meno vadovu tapo Viktoras Golovčineris (1955 - 1962), kurio vadovavimo metu teatras susiformavo kaip turintis savitą kūrybinį braižą vientisas meno kolektyvas. Nuo 1955 metų Rusų dramos teatras vaidino svarbų vaidmenį respublikos teatriniame gyvenime, jo spektaklius gastrolėse už Lietuvos ribų puikiai vertino žiūrovai ir kritikai. Po V. Golovčinerio teatrui vadovavo Vladimiras Galickis (1962 - 1966), Jevgenijus Chigerovičius (1966 - 1970), Romanas Viktiukas (1970 - 1974), Vitalijus Lanskojus (1975 - 1978), Vladimiras Zacharovas (1979 - 1981), Ivanas Petrovas (1981 - 1988). Permainos, įvykusios šalyje ir jos teatruose devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 90-aisiais metais, negalėjo nepalikti pėdsako teatro kolektyvo gyvenime. Naujaisiais laikais reikėjo ir naujo požiūrio į įprastą veiklą, kitokių vadovavimo teatrui formų, daugelio estetinių kriterijų naujo įvertinimo. Per šešis dešimtmečius teatre kūrė įžymūs režisieriai Leonidas Lurjė, Jonas Jurašas, Jurijus Popovas, dailininkai Michailas Percovas, Nina Livont, Aleksandras Vasiljevas, kompozitorius ir muzikantas Viačeslavas Ganelinas, aktoriai Jelena Višnevskaja, Olga Cholina, Jevgenijus Marcevičius, Monika Mironaitė, Valentina Motovilova, Nikolajus Trusovas, Artiomas Inozemcevas, Elina Bystrickaja, Michailas Jevdokimovas, Igoris Bodekas, Tatjana Liutajeva ir daugelis kitų. Dažnai stato spektaklius žinomi užsienio režisieriai: Vladimiras Mirzojevas, Genadijus Trostianeckis, Dmitrijus Černiakovas, Borisas Juchananovas (Rusija), Eduardas Mitnickis, Grigorijus Gladijus (Ukraina), Borisas Lucenka (Baltarusija), Adamas Chanuszkiewiczius (Lenkija) ir kiti. Nepriklausomybės metais Rusų dramos teatras tęsia aktyvią kūrybinę veiklą. Jo spektaklius galėjo pamatyti ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, taip pat Rusijos bei Lenkijos žiūrovai. Teatras reguliariai dalyvauja tarptautiniame festivalyje "Baltijskij dom" Sankt Peterburge, taip pat dalyvavo 2001 metų III pasaulinėje teatrų olimpiadoje Maskvoje, rodė spektaklius įvairiuose festivaliuose Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Baltarusijoje. Didelį dėmesį teatras skiria jauniesiems žiūrovams. Repertuare daugiau nei dešimt pastatymų vaikams. Gražia tradicija tapo kasmet moksleivių atostogų metu rodyti Naujamečius spektaklius, kuomet ypatingas dėmesys skiriamas vaikams iš nepasiturinčių šeimų. Didelę paramą šiame darbe suteikia Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje. Pastaraisiais metais teatras vis glaudžiau bendradarbiauja su Rusijos teatro veikėjų sąjunga. 2004 metų lapkritį grupė jaunų aktorių mokėsi meistriškumo klasėse Maskvoje pagal rusakalbių teatrų NVS ir Baltijos šalyse rėmimo programą. Į premjeras atvyksta kritikai iš Maskvos, spektakliai sulaukia Rusijos televizijos kanalo "Kultūra" dėmesio. Nuo 1946 metų iki šių dienų teatre įvyko per 400 premjerų. Šiuo metu Rusų dramos teatras - vienintelis Lietuvoje profesionalus teatras, kuriantis rusų kalba. Daug metų teatro pastatas, kurio dabar jau nėra miesto žemėlapyje, buvo Jogailos gatvėje. 80-ųjų metų viduryje kolektyvas persikėlė į istorinį teatro pastatą J. Basanavičiaus gatvėje, kuriame ir dirba iki šiol. Teatro pastatas - architektūros paminklas Senamiestyje, kuris paskelbtas UNESCO saugojamu kultūros paveldu.

Svetainės aprašymas:

Repertuarai, bilietų užsakymas, informacija.

Svetainės aprašymas:

Naujienos, trupė, repertuaras, gastrolės, aktoriai, spektakliai.

Svetainės aprašymas:

Repertuaras, atlikėjai, koncertų salės, nuorodos, foto galerija. Lietuvos nacionalinė filharmonija (LNF) – 1940 m. įkurta didžiausia šalies koncertinė įstaiga, kuriai 1998 m. liepą suteiktas nacionalinės kultūros įstaigos statusas (steigėja – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija; teisinė forma – valstybės biudžetinė įstaiga). LNF misija – puoselėti Lietuvos muzikinę kultūrą ir muzikos atlikėjų meną, supažindinti klausytojus su Lietuvos ir užsienio klasikine bei šiuolaikine muzika, užtikrinant aukštą meninę solistų ir kolektyvų atlikimo kokybę. Muzikos programų sudarymas ir pristatymas Lietuvoje ir svetur, lietuvių kompozitorių ir atlikėjų propagavimas yra vieni svarbiausių koncertinės įstaigos Lietuvos nacionalinė filharmonija strateginių tikslų. LNF įsikūrusi istorinėje Vilniaus senamiesčio vietoje, menančioje svarbiausius miesto politinio ir kultūrinio gyvenimo raidos etapus. XVI a. pradžioje netoli tuometinės gynybinės miesto sienos buvo pastatyti Rusų pirklių namai, išlaikę prekybinę ir svečių namų funkcijas iki pat XIX a. pabaigos. Tuomet Vilniuje, priklausiusiame Rusijos imperijai, buvo nuspręsta Rusų pirklių namų vietoje pastatyti naują reprezentacinę Miesto salę ir viešbutį. Projekto autoriumi tapo rusų inžinierius Konstantinas Korojedovas – jo suprojektuotas ir 1902 m. pastatytas Miesto salės pastatas iki šiol lieka vienu svarbiausių Vilniaus istorizmo architektūros paminklų. Čia 1904 m. buvo atidarytas pirmasis Vilniuje lietuviškas knygynas, 1905 m. susirinko Didysis Vilniaus Seimas, pirmąkart pareikalavęs Lietuvos politinės autonomijos, o 1906 m. įvyko pirmosios lietuvių tautinės operos – Miko Petrausko „Birutės“ – premjera. 1909 m. Miesto salėje debiutavo vienas iškiliausių XX a. smuikininkų – Vilniuje gimęs Jascha Heifetzas. 1940 m. Vilniaus Miesto salėje įsikūrė Lietuvos TSR Valstybinė filharmonija, kurios žinion atiteko Balio Dvariono įkurtas Vilniaus simfoninis orkestras (dabar Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras), mišrus choras bei liaudies dainų ir šokių ansamblis. Koncertinė Filharmonijos veikla nenutrūko ir II pasaulinio karo metais. Po karo iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. Filharmonija ir visi jos kolektyvai buvo pavaldūs sovietiniam „Goskoncerto“ tinklui, turėjusiam monopolį visoje Sovietų sąjungoje ir apėmusiam tiek klasikinės, tiek pramoginės ar tradicinės muzikos gyvenimą. Kaip sąjunginio filharmonijų tinklo vietininkė Vilniaus filharmonija buvo monopolizavusi koncertinį gyvenimą respublikos mastu, veikė jos filialai keliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, – Kaune (1944–2006), Klaipėdoje (1963–2004) ir Šiauliuose (1982–2003), – anuomet skleidę sovietų ideologijos aprobuotą muzikinę kultūrą šalies regionuose. Po 1990-ųjų reorganizavus LNF veiklą ir struktūrą, ji išliko didžiausia šalies koncertine įstaiga.

Svetainės aprašymas:

Teatro informacija, spektakliai, repertuaras, nuotraukų galerija, svečių knyga.

Svetainės aprašymas:

Teatro studijos veikla, buvę, esami ir būsimi spektakliai, informacija.

Svetainės aprašymas:

Repertuaras, spektakliai, istorija, kūrėjai, aktoriai.

Svetainės aprašymas:

Istorija, repertuaras, kolektyvas, nuotraukos.